-->

Meistras ir Margarita

На нашем литературном портале можно бесплатно читать книгу Meistras ir Margarita, Булгаков Михаил-- . Жанр: Советская классическая проза. Онлайн библиотека дает возможность прочитать весь текст и даже без регистрации и СМС подтверждения на нашем литературном портале bazaknig.info.
Meistras ir Margarita
Название: Meistras ir Margarita
Дата добавления: 15 январь 2020
Количество просмотров: 119
Читать онлайн

Meistras ir Margarita читать книгу онлайн

Meistras ir Margarita - читать бесплатно онлайн , автор Булгаков Михаил

Внимание! Книга может содержать контент только для совершеннолетних. Для несовершеннолетних чтение данного контента СТРОГО ЗАПРЕЩЕНО! Если в книге присутствует наличие пропаганды ЛГБТ и другого, запрещенного контента - просьба написать на почту [email protected] для удаления материала

1 ... 53 54 55 56 57 58 59 60 61 ... 97 ВПЕРЕД
Перейти на страницу:

„Atleisk ir kuo greičiau pamiršk mane. Aš palieku tave amžiams. Neieškok manęs, tai beprasmiška. Sielvarto ir nelaimių priblokšta, aš pavirtau į raganą. Man metas. Sudie.

Margarita.“ Galutinai palengvėjusia širdimi Margarita parskrido į miegamąjį, o jai iš paskos su glėbiu mantos įbėgo Nataša. Ir tučtuojau visi apdarai, suknelė su mediniu pakabu, nėrinių skarelės, mėlyni šilkiniai bateliai ir dirželis — visa tai pabiro ant grindų, ir Nataša suplojo ištuštėjusiom rankom.

— Ką, graži? — užkimusiu balsu garsiai sušuko Margarita Nikolajevna.

— Kaipgi? — žengusi atatupsta, sušnibždėjo Nataša. — Kaip jūs tą padarote, Margarita Nikolajevna?

— Tai kremas! Kremas, kremas, — atsakė Margarita, rodydama į tviskančią auksinę dėžutę ir sukiodamasi prieš veidrodį.

Pamiršusi numestus ant grindų drabužius, Nataša pribėgo prie veidrodžio ir įbedė godžias liepsnojančias akis į tepalo likučius. Jos lūpos kažką kuždėjo. Ji vėl atsisuko į Margaritą ir prašneko su baisiausia pagarba.

— Bet oda! Tai bent oda, a? Margarita Nikolajevna, juk jūsų oda tiesiog švyti.

Tačiau ji kaipmat atsikvošėjo, prišoko prie drabužių, pakėlė ir ėmė purtyti juos.

— Meskit! Meskit šalin! — šaukė jai Margarita. — Velniop viską, meskit! O gal ne, nemeskit, imkit viską atminimui. Sakau jums, imkit viską atminimui. Viską pasiimkit, kas yra kambaryje.

Tarytum pakvaišusi, Nataša sustingo ir kurį laiką žiūrėjo į Margaritą, paskui pakibo jai ant kaklo, bučiuodama ir šaukdama:

Kaip šilkas! Švyti! Kaip šilkas! O antakiai, antakiai!

— Imkit visus skudurus, imkit kvepalus ir neškitės, slėpkit savo skrynioje, — šaukė Margarita, — tik brangenybių nelieskit, nes būsit apkaltinta vagyste!

Nataša susiglemžė viską, kas pakliuvo po ranka — sukneles, batelius, kojines, apatinius — ir išbėgo iš miegamojo.

Tuo metu iš kažkurio namo anapus skersgatvio pro atvirą langą sugriaudėjo ir nuvilnijo virtuoziškai grojamas valsas, o sykiu pasigirdo prie vartų stabtelėjusios mašinos pukšėjimas. — Tuojau paskambins Azazelas! — riktelėjo Margarita, klausydamasi skersgatvyje aidinčio valso. — Jis paskambins! O užsienietis nepavojingas. Taip, dabar aš suprantu, kad jis nepavojingas!

Mašina suburzgusi nutolo. Pokštelėjo varteliai, tako plytelėmis sukaukšėjo žingsniai.

„Tai Nikolajus Ivanovičius, iš žingsnių girdžiu, — pamanė Margarita, — atsisveikinant reikėtų iškrėsti kokią nors smagią ir įdomią išdaigą“.

Margarita trūktelėjo užuolaidą į šalį ir, apglėbusi rankomis kelius, skersomis atsisėdo ant palangės. Mėnulio šviesa lyžtelėjo jos dešinį šoną. Margarita pakėlė galvą į mėnulį ir nutaisė mąslią poetišką veido išraišką. Žingsniai kaukštelėjo dar porą kartų, paskui staiga nutilo. Truputėlį pasigrožėjusi mėnuliu ir padorumo dėlei atsidususi, Margarita pasuko galvą į sodą ir iš tiesų išvydo Nikolajų Ivanovičių, gyvenantį to paties namo apatiniame aukšte. Mėnuo ryškiai apšvietė Nikolajų Ivanovičių. Jis sėdėjo ant suolelio, ir buvo aiškiai matyti, kad ant to suoliuko susmuko staiga. Jo pensnė kybojo kažkaip kreivai, o portfelį jis gniaužė rankose.

— Sveiki gyvi, Nikolajau Ivanovičiau, — liūdnu balsu tarė Margarita, — labas vakaras!

Grįžtat iš posėdžio?

Nikolajus Ivanovičius ničnieko neatsakė.

— O aš, — toliau kalbėjo Margarita, pasislinkusi visu kūnu į sodo pusę, — kaip matote, sėdžiu viena, nuobodžiauju, žvelgiu į mėnulį ir klausausi valso.

Kaire ranka Margarita persibraukė per smilkinį, pasitaisė plaukus, paskui piktai pasakė:

– Šitaip nemandagu, Nikolajau Ivanovičiau! Aš vis dėlto dama, po galais! Kiaulystė neatsakyti, kai esate kalbinamas!

Nikolajus Ivanovičius, įžiūrimas mėnesienoje ligi paskutinės sagos pilkšvoje liemenėje, ligi mažiausio plaukelio šviesbruvoje smailoje barzdžiukėje, staiga išsišiepė it kuoktelėjęs, pakilo nuo suolo ir, matyt, iš sumišimo nebesusivokdamas ką darąs, ne nusiėmė skrybėlę, bet atkišo portfelį į šalį ir pritūpė, tarsi leisdamasis šokti.

— Ak, Nikolajau Ivanovičiau, koks jūs nuobodus tipas, — toliau kalbėjo Margarita, — apskritai jūs visi man taip nusibodote, jog negaliu nė apsakyti, ir taip džiaugiuosi, kad skiriuosi su jumis! Eikit jūs visi po velnių!

Tuo metu Margaritai už nugaros miegamajame sugriaudėjo telefonas. Margarita liuoktelėjo nuo palangės ir, pamiršusi Nikolajų Ivanovičių, stvėrė ragelį.

— Kalba Azazelas, — pasigirdo ragelyje balsas.

— Mielasis, mielasis Azazelai! — sukrykštė Margarita.

— Metas! Skriskite! — prašneko Azazelas ragelyje, ir iš balso galėjai suprasti, kad jam patinka toks nuoširdus Margaritos džiūgavimas. — Kai skrisite viršum vartų, šūktelėkite „Nematoma!“ Paskui paskraidykite virš miesto, kad įgustumėte, o tada šaukite į pietus, lauk iš miesto, ir tiesiai prie upės. Esate laukiama!

Margarita pakabino ragelį, ir tuo metu gretimame kambaryje sutrinksėjo kažkoks medinis daiktas ir ėmė baladotis į duris. Margarita atlapojo jas, ir į kambarį pasišokinėdamas įlėkė grindų šepetys, iškėlęs aukštyn šeriuotą galvą. Kitu galu jis tvatino į grindis, spardėsi ir veržėsi link lango. Margarita suspigo iš laimės ir apsižergė šepetį. Ir tik šią akimirką Margaritai dingtelėjo, kad per tą sąmyšį ji pamiršo apsirengti. Zovada prijojusi prie lovos, ji čiupo pirmiausiai po ranka pakliuvusius kažkokius žydrus marškinius. Mostelėjusi jais tartum vėliava ji išskrido pro langą. Ir valsas virš sodo sugriaudėjo smarkiau. Margarita nusklendė žemyn ir išvydo ant suolelio Nikolajų Ivanovičių. Šis sėdėjo it suakmenėjęs ir visai apstulbintas klausėsi riksmo ir bildesio, sklindančio iš apšviesto viršutinių gyventojų miegamojo.

— Sudie, Nikolajau Ivanovičiau! — suriko Margarita, šokdama priešais Nikolajų Ivanovičių.

Šis aiktelėjo, numetė žemėn portfelį ir ėmė keturpėsčias ropoti suoleliu.

— Sudie visiems laikams! Aš išskrendu, — šaukė Margarita, nustelbdama valsą. Ūmai ji susiprotėjo, kad marškiniai jai visai nereikalingi ir, kraupiai nusikvatojusi, užmetė juos Nikolajui Ivanovičiui ant galvos. Apakintas Nikolajus Ivanovičius žnektelėjo nuo suolelio ant tako plytelių.

Margarita atsigręžė, norėdama paskutinį sykį žvilgtelėti į namą, kuriame taip ilgai kamavosi, ir šviesa trykštančiame lange išvydo nuostabos iškreiptą Natašos veidą.

— Sudie, Nataša! — sušuko Margarita ir kilstelėjo piestu šepetį. — Nematoma!

Nematoma! — suriko dar garsiau ir, nėrusi pro čaižančias veidą klevo šakas, slystelėjo virš vartų ir išskrido į skersgatvį. O jai įkandin nuskrido galutinai įsisiautėjęs valsas.

XXI skyrius

SKRYDIS

Nematoma ir laisva! Nematoma ir laisva! Margarita skrido virš savojo skersgatvio, paskui pateko į kitą, stačiu kampu kertantį pirmąjį. Šį nudryžusį, vienais lopais išmargintą, kreivą ir ilgą skersgatvį su žibalo krautuve, kurioje už sukrypusių durų buvo pardavinėjamas pilstomas žibalas ir buteliukai su skysčiu nuo parazitų, ji perskrido akies mirksniu ir tuoj pat įsitikino, kad net būnant nematomai ir visiškai laisvai, malonumais mėgautis vis dėlto reikia su protu. Tik per kažkokį stebuklą sulėtinusi greitį, ji neužsimušė į seną pakrypusį žibintą ties gatvės kampu. Išsilenkusi jo, Margarita stipriau suspaudė šepetį ir nuskrido šiek tiek lėčiau, saugodamasi elektros laidų ir iškabų, kyšančių viršum šaligatvių.

Trečiasis skersgatvis ėjo tiesiai į Arbatą. Šičia Margarita galut inai išmoko valdyt i šepetį, suprato, kad šis paklūsta menkiausiam rankų ar kojų prisilietimui ir kad, skrendant virš miesto, reikia būti itin atidžiai ir pernelyg nesmarkauti. Be to, skersgatvyje pasidarė visiškai aišku, kad praeiviai skraiduolės nemato. Niekas, užvertęs galvą, nešaukė „žiūrėkit, žiūrėkit!“, niekas nestrykčiojo į šalis, nespygavo ir nealpo, niekas nesikvatojo it paklaikęs.

Margarita skrido be garso, labai lėtai ir neaukštai, maždaug sulig antraisiais namų aukštais. Tačiau ir lėtai skrisdama, toje vietoje, kur skersgatvis rėmėsi į akinamai švytintį Arbatą, ji padarė mažutę klaidelę ir petimi atsitrenkė į kažkokį apšviestą diską, kuriame buvo nupiešta strėlė. Margarita įpyko. Ji sustabdė paklusnų šepetį, paskrido į šalį, o paskui, staiga šovusi disko pusėn, šepečio galu sutalžė jį į druzgus. Žvangėdamos pažiro šukės, praeiviai šastelėjo į šonus, kažkas sušvilpė, o Margarita, visai be reikalo taip padariusi, prapliupo kvatotis. „Arbate reikės būti dar atsargesnei, — pamanė Margarita, — čia t iek visko pripinkliota, jog sunku susigaudyt i“. Ji leidosi nardyt i tarp laidų. Apačioje plaukė troleibusų, autobusų ir lengvųjų automobilių stogai, o šaligatviais, kaip iš viršaus atrodė Margaritai, plaukė kepurių upės. Nuo tų upių atsišakojantys upeliukai tekėjo į ugninius naktinių parduotuvių nasrus.

1 ... 53 54 55 56 57 58 59 60 61 ... 97 ВПЕРЕД
Перейти на страницу:
Комментариев (0)
название