Meistras ir Margarita

Pirmiausia pasirodė pro sodo tvorelę žingine jojant is milicininkas, jam įdurmui ėjo trys pėsti. Iš paskos lėtai važiavo sunkvežimis su muzikantais. Dar toliau — lėtai šliaužianti naujutėlė atvira laidotuvių mašina, joje karstas, apkrautas vainikais, o platformos kampuose — keturi žmonės: trys vyrai, viena moteris.

Net iš tolo Margarita pamatė, kad mašinoje stovinčių ir velionį į paskutinę kelionę lydinčių žmonių veidai kažkokie suglumę. Ypač tai krito akin, pažvelgus į kairiajam užpakaliniam platformos gale stovinčios moters veidą. Putlius šios pilietės skruostus iš vidaus, regis, dar labiau pūtė kažkokia pikantiška paslaptis, užgriuvusiose akutėse žybčiojo dviprasmiškos liepsnelės. Atrodė, kad pilietė tuoj tuoj nebeištvers, mirktelės numirėlio pusėn ir pasakys: „Ar esate matę ką nors panašaus? Tikra mistika!“ Tokie pat suglumę buvo ir veidai maždaug trijų šimtų lydinčiųjų, kurie pėsčiomis lėtai slinko paskui laidotuvių mašiną.

Margarita žvilgsniu lydėjo eiseną, klausydamasi, kaip tolumoje tolsta turkiškas būgnas, gūdžiai kartojantis savąjį „bumbt, bumbt, bumbt“, ir galvojo: „Kokios keistos laidotuvės… Ir kaip nyku nuo šito bumbsėjimo! Ak, garbės žodis, pažadėčiau sielą pačiam šėtonui, kad tik sužinočiau, ar jis gyvas, ar ne! Įdomu, ką jie čia laidoja tokiais suglumusiais veidais?“ — Michailą Aleksandravičių Berliozą, — pasigirdo šalia šiek tiek sniaukrojantis vyriškas balsas, — MASSOLIT’o pirmininką.

Nustebusi Margarita Nikolajevna atsisuko ir išvydo ant savo suolelio sėdintį pilietį, kuris, matyt, patyliukais prisėdo šalia tuo metu, kai Margarita užsispoksojo į procesiją ir tikriausiai per išsiblaškymą balsu ištarė paskutinį savo klausimą.

Tuo metu procesija sulėtino žingsnį, matyt, priekyje stabdoma šviesoforų.

— Taigi, — vėl prašneko nepažįstamas pilietis, — keistoka jų nuotaika. Lydi numirėlį, o galvoja tik apie tai, kur dingo jo galva!

— Kokia galva? — paklausė Margarita, nužvelgdama netikėtai atsiradusį kaimyną. O tasai kaimynas buvo nedidelio ūgio, rusvais kaip ugnis plaukais, su iltimi, vilkėjo krakmolytus marškinius, dryžuotą geros medžiagos kostiumą, avėjo lakuotais pusbačiais, ant galvos buvo užsidėjęs katiliuką. Ryšėjo ryškiaspalvį kaklaraištį. Margaritą nustebino tai, kad iš piliečio kišenaitės, kurioje vyrai paprastai nešiojasi nosinę arba automatinį plunksnakotį, stirksojo apgraužta vištos koja.

— Teikitės žinoti, — paaiškino rusvaplaukis, — kad šįryt Gribojedovo salėje kažkas iš karsto nudžiovė numirėlio galvą.

— Kaipgi čia dabar? — nejučia paklausė Margarita, išsyk prisiminusi kuždesį troleibuse.

— Velniai žino kaip! — familiariai atsakė rusvaplaukis. — Beje, mano nuomone, apie tai būtų pravartu paklausti Begemotą. Be galo mikliai nukniaukė. Koks skandalas! Ir svarbiausia, nežinia, kam ir kuriam galui ta galva reikalinga! Kad ir kaip Margarita Nikolajevna buvo pasinėrusi į savas mintis, ją vis dėlto sutrikdė keisti nepažįstamo piliečio paistalai.

— Atleiskite! — ūmai šūktelėjo ji. — Kokį Berliozą? Gal tą, apie kurį šiandien laikraščiuose…

— Taigi, taigi…

— Vadinasi, paskui karstą eina literatai? — paklausė Margarita ir staiga išsišiepė.

— Savaime aišku!

— O jūs iš veidų juos pažįstate?

— Visus ligi vieno, — atsakė rudis.

— Sakykite, — prislopintu balsu prašneko Margarita, — ar tarp jų nėra kritiko Latunskio?

— Kaipgi nebus? — atsakė rudis. — Antai jis — kraštinis ketvirtoje eilėje.

— Tasai šviesiaplaukis? — prisimerkusi paklausė Margarita.

— Pelenų spalvos… Matote, eina, pakėlęs akis į dangų.

– Į kunigą panašus?

— Kaip tik!

Margarita žiūrėjo į Latunskį ir daugiau ničnieko nebeklausinėjo.

— O jūs, man regis, — šypsodamasis prašneko rudis, — nekenčiate šito Latunskio.

— Aš dar kai ko nekenčiu, — iškošė pro dantis Margarita, — bet apie tai neįdomu kalbėti.

Tuo metu procesija vėl pajudėjo, paskui pėsčiuosius ėmė šliaužti daugiausia tušti automobiliai.

— Na, žinoma, kas čia bus įdomaus, Margarita Nikolajevna!

— Margarita nustebo:

— Jūs mane pažįstate?

Užuot atsakęs, rudis plačiu mostu nusivožė katiliuką.

„Tikra plėšiko marmūzė!“ — pamanė Margarita, įsižiūrėjusi į savo atsitiktinį pašnekovą.

— O aš jūsų nepažįstu, — sausai tarė Margarita.

— Iš kurgi pažinsite! O aš, beje, esu atsiųstas pas jus su reikaliuku.

Margarita išblyško ir atšlijo į šalį.

— Nuo to ir reikėjo pradėti, — prašneko ji, — o ne pliurpti velniai žino kokias nesąmones apie nupjautą galvą! Ketinate mane suimti?

— Visai ne, — sušuko rudis, — ką jūs čia šnekate: jeigu užkalbinau, vadinasi, tuoj ir pulsiu suimti! Paprasčiausiai turiu į jus reikalą.

— Nieko nesuprantu, kokį reikalą?

Rudis apsidairė ir paslaptingai tarė:

— Esu atsiųstas pakviesti jus šį vakarą į svečius.

— Ką jūs paistote, į kokius svečius?

— Pas vieną didžiai kilmingą užsienietį, — primerkęs vieną akį, reikšmingai pasakė rudis.

Margarita baisiausiai supyko.

— Nauja veislė atsirado: gatvinis sąvadautojas, — pakilusi išdrožė ji ir buvo benueinanti.

— Tegu juos bala, tokius pavedimus! — įsižeidęs sušuko rudis ir burbtelėjo įkandin nueinančios Margaritos. — Kvaiša!

— Niekšas! — grįžtelėjusi atsikirto toji ir tučtuojau išgirdo už nugaros rudžio balsą:

— Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą.

Išnyko kabantys tiltai, jungią šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu… Dingo Jeršalaimas — didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje… Tai ir jūs dinkite, prasmekite skradžiai žemėn su savo apdegusiu sąsiuviniu ir džiovinta rože! Sėdėkite sau viena ant suolelio ir maldaukite, kad jis duotų jums laisvę, leistų kvėptelti oro, pasitrauktų iš atminties!

Perbalusi Margarita sugrįžo prie suolelio. Rudis prisimerkęs žvelgė į ją.

— Ničnieko nesuprantu, — tyliai prašneko Margarita Nikolajevna, — apie apdegusius lapus dar galima sužinoti… paslapčia nužiūrėti, įsibrauti į kambarį… Papirkot Natašą?

Taip? Bet kaip jūs galėjote atspėti mano mintis? — ji skausmingai suraukė kaktą ir pridūrė: — Sakykit pagaliau, kas jūs per vienas? Iš kokios įstaigos?

— Tai bėda! — sumurmėjo rudis ir prašneko garsiau: — Atleiskite, juk aš jau sakiau, kad nesu iš jokios įstaigos! Prašom sėstis.

Margarita tučtuojau pakluso, bet sėsdamasi vis dėlto dar sykį paklausė:

— Kas jūs per vienas?

— Na gerai, mano vardas Azazelas, bet tai jums vis viena nieko nesako.

— Tai gal pasakysite, kaip sužinojote apie tuos puslapius ir atspėjote mano mint is?

— Nesakysiu, — sausai atšovė Azazelas.

— Bet jūs ką nors žinote apie jį? — maldaujamu balsu sušnibždėjo Margarita.

— Na, tarkim, žinau.

— Meldžiu: pasakykit tik tiek — ar jis gyvas? Nekankinkite manęs.

— Na, gyvas, gyvas, — nenoromis atsakė Azazelas.

— Viešpatie!

— Prašom nesijaudinti ir nespygauti, — niaukdamasis pasakė Azazelas.

— Atleiskit, atleiskit, — jau visai klusniai sumurmėjo Margarita, — aišku, aš supykau ant jūsų. Bet sutikit, kai moteris gatvėje nei iš šio, nei iš to pakviečiama į svečius… Patikėkit, nesu davatka, — Margarita nelinksmai šyptelėjo, — bet neturiu jokių reikalų su užsieniečiais ir visai netrokštu su jais susitikinėti… be to, mano vyras… Mano drama ta, kad gyvenu su žmogumi, kurio nemyliu, tačiau manau, kad gadinti jo gyvenimą būtų negarbinga. Jis man visuomet darė tik gera…

Azazelas aiškiai nuobodžiaudamas išklausė nerišlią jos šneką ir rūsčiai pasakė:

— Prašom truputį patylėti.

Margarita klusniai nutilo.

— Aš kviečiu jus pas visiškai nepavojingą užsienietį. Ir nė viena gyva dvasia nesužinos apie tą apsilankymą. Tai aš jums galiu garantuoti.

— O kam aš jam reikalinga? — meilikaudama paklausė Margarita.

— Vėliau sužinosite.

— Suprantu… Turėsiu atsiduoti, — susimąsčiusi tarė Margarita.

Azazelas kažkaip išdidžiai prunkštelėjo ir atsakė: