Meistras ir Margarita

Ir štai, įsivaizduokite, atsiveria to rąstinio trobesio durys, ir pasirodo jis. Gana toli, tačiau aiškiai matomas. Nudriskęs, nesuprasi, kuo apsirengęs. Plaukai susitaršę, barzda neskusta. Akys liguistos, pilnos nerimo. Moja ranka, kviečia ją. Springdama sustingusiu oru, Margarita nuo kupsto ant kupsto pasileido pas jį ir tuo metu atsibudo.

„Šis sapnas gali reikšti arba viena, arba kita, — patyliukais mąstė Margarita Nikolajevna, — jeigu jis miręs ir kvietė mane, vadinasi, buvo atėjęs manęs pasiimti, ir aš greitai mirsiu.

Labai gerai, nes tada ateis galas kančioms. O jeigu jis gyvas, sapnas gali reikšti tik vieną dalyką, — jis primena man apie save! Nori pasakyti, kad mes dar pasimatysim. Taip, mes pasimatysim labai greit!“ Vis dar tokia pat sudirgusi, Margarita apsirengė ir ėmė įtikinėti save, kad iš esmės viskas klostosi labai sėkmingai ir kad reikia mokėti sugauti tokias sėkmingas akimirkas ir jomis pasinaudoti. Vyras trims dienoms išvažiavo į komandiruotę. Tris paras ji priklausys tiktai sau, niekas netrukdys jai galvoti kas patinka, svajoti apie tai, ko širdis geidžia. Visi penki kambariai antrame namo aukšte, visas tas butas, kurio Maskvoje pavydėtų dešimtys tūkstančių žmonių, jos valioje.

Tačiau, tris dienas gavusi laisvę, Margarita pasirinko anaiptol ne geriausią kampelį šiame prabangiame bute. Išgėrusi arbatos, ji nuėjo į tamsų belangį kambarį, kuriame buvo laikomi lagaminai ir visokios senienos dviejose didelėse spintose. Ji atsitūpė, ištraukė apatinį vienos spintos stalčių ir iš po šilko atraižų šūsnies išsiėmė tą vienintelę brangenybę, kurią turėjo gyvenime. Margaritos rankose atsirado senas albumas rudos odos viršeliais, kuriame buvo meistro fotografija, jo vardu išduota taupomosios kasos knygelė su dešimties tūkstančių rublių indėliu, tarp rūkomojo popieriaus lapelių suspausti sudžiūvusių rožių žiedlapiai ir dalis didelio formato sąsiuvinio, prirašyto mašinėle, su apdegusiu apatiniu kraštu.

Atsinešusi šias brangenybes į savo miegamąjį, Margarita Nikolajevna atrėmė fotografiją į trisienį veidrodį ir prasėdėjo bemaž valandą, ant kelių laikydama apdegusį sąsiuvinį, sklaidydama jį ir skaitinėdama tekstą, kuris, pabuvojęs ugnyje, liko be pradžios ir be pabaigos: „…tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą. Išnyko kabantys tiltai, jungią šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu, iš dangaus nusileidusi bedugnė prarijo sparnuotus dievus virš hipodromo, Chasmonėjų rūmus su šaudymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius… Dingo Jeršalaimas — didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje…“ Margaritai norėjosi toliau skaityti, bet toliau nieko nebuvo, tik suanglėjęs nelygus kraštas.

Šluostydamasi ašaras, Margarita Nikolajevna padėjo sąsiuvinį į šalį, atsirėmė alkūnėmis į staliuką prie veidrodžio ir ilgai sėdėjo, atsispindėdama veidrodyje ir nenuleisdama akių nuo fotografijos. Paskui ašaros nudžiūvo. Margarita tvarkingai sudėstė atgal savo brangenybes, ir netrukus jos vėl buvo palaidotos po šilkiniais skudurais, ir tamsiame kambaryje skimbtelėjęs užsitrenkė užraktas.

Nusprendusi pasivaikščioti, Margarita Nikolajevna prieškambaryje vilkosi paltą.

Gražuolė Nataša, jos namų darbininkė, pasiteiravo, kokį antrą patiekalą paruošti pietums, ir, išgirdusi atsakymą, jog tai visai nesvarbu, savo malonumui pradėjo šneką su šeimininke ir pripasakojo dievai žino kokių niekų, sakysime, tai, kad vakar teatre fokusininkas rodęs tokius numerius, jog visi aikčioję, visiems dalinęs veltui po du flakonus užsieninių kvepalų ir po kojines, o paskui, kai seansas pasibaigęs, publika išėjusi į gatvę, ir žiū — visi nuogutėliai! Margarita Nikolajevna krito ant kėdės šalia veidrodžio prieškambaryje ir prapliupo kvatotis.

— Nataša! Na kaip jums ne gėda, — kalbėjo Margarita Nikolajevna, — jūs išmintinga, gudri mergina; žmonės eilėse primeluoja velniai žino ko, o jūs kartojate!

Nataša nuraudo it aguona ir puolė karštai prieštarauti, kad žmonės visai nemeluoja ir kad ji pati šiandien Arbato gastronome matė vieną pilietę, kuri atėjo į gastronomą su bateliais, o kaip prie kasos mokėjo pinigus, bateliai dingo nuo jos kojų, ir ji liko vienomis kojinėmis. Akys iššoko ant kaktos! Užkulnyje skylė. O tie bateliai stebuklingi, iš to paties seanso.

— Taip ir išėjo be batų?

— Taip ir išėjo! — šūkčiojo Nataša, dar labiau raudonuodama dėl to, kad šeimininkė nenori tikėti jos pasakojimu. — Taigi praeitą naktį, Margarita Nikolajevna, milicija kokį šimtą žmonių suėmė. Po ano seanso kai kurios pilietės vienomis kelnaitėmis lakstė Tverės gatve.

— Na, žinoma, čia tau Darja pripasakojo, — tarė Margarita Nikolajevna, — aš jau seniai pastebėjau, kad ji baisi melagė.

Smagus pokalbis baigėsi Natašai maloniu siurprizu. Margarita Nikolajevna nuėjo į miegamąjį ir grįžo su pora kojinių ir flakonu odekolono. Tarusi Natašai, kad ji taip pat norinti parodyti fokusą, Margarita Nikolajevna padovanojo jai ir kojines, ir buteliuką, prašydama ją tik vieno dalyko — nelakstyti vienomis kojinėmis Tverės gatve ir neklausyti Darjos. Išsibučiavusios šeimininkė ir namų darbininkė išsiskyrė.

Atsilošusi į patogų, minkštą krėslo atlošą, Margarita Nikolajevna važiavo troleibusu per Arbatą, čia galvodama apie savo reikalus, čia klausydamasi, apie ką kuždasi piliečiai, sėdintys priešais ją.

O šie, retkarčiais baugiai apsidairydami, ar kas nors negirdi, kuždėjosi apie kažkokius niekus. Sėdintis prie lango įmitęs žaliūkas su kiaulės akutėmis pašnibždomis kalbėjo nedidukui savo kaimynui, jog karstą tekę uždengti juoda marška…

— Negali būti, — stebėdamasis šnibždėjo mažasis, — negirdėti dalykai… O ko ėmėsi Želdybinas?

Pro lygų troleibuso gaudesį nuo lango pasigirdo žodžiai:

— Kriminalinis skyrius… skandalas… tiesiog mistika!

Iš tų nuotrupų Margarita Nikolajevna vargais negalais susilipdė bent kiek rišlesnę istoriją. Piliečiai kuždėjosi apie tai, kad kažkokiam numirėliui, o kokiam — jie neminėjo, šįryt iš karsto buvo pavogta galva! Štai dėl ko dabar jaudinasi tasai Želdybinas. O tie, kas troleibuse apie tai kuždasi, irgi kažkaip susiję su apvogtu numirėliu.

— Ar spėsime gėlių nusipirkti? — nerimavo mažasis. — Kremacija, sakai, antrą valandą?

Pagaliau Margaritai Nikolajevnai įgriso klausytis tų paslaptingų tauškalų apie pavogtą iš karsto galvą, ir ji apsidžiaugė, kad atėjo metas išlipt i.

Po kelių minučių Margarita Nikolajevna jau sėdėjo palei Kremliaus sieną, išsirinkusi suolelį, nuo kurio būtų matomas maniežas.

Margarita markstėsi priešais ryškią saulę, prisiminė šios nakties sapną, prisiminė, kaip lygiai prieš metus — sulig diena, sulig valanda, — ant to paties suolelio ji sėdėjo su juo.

Šiandien jo nebuvo greta, tačiau Margarita Nikolajevna mintyse vis dėlto kalbėjosi su juo: „Jeigu tu ištremtas, tai kodėl neatsiunti jokios žinios? Juk kiti parašo, duoda žinią. Tu manęs nebemyli? Ne, aš kažkodėl tuo netikiu. Vadinasi, tu buvai ištremtas ir mirei…

Tada meldžiu tave, paleisk mane, duok man laisvę gyventi, laisvę kvėpuoti“. Margarita Nikolajevna pati atsakinėjo sau už jį: „Tu laisva… Argi aš tave laikau?“ Paskui prieštaravo jam: „Ne, čia ne atsakymas! Ne, tu turi pradingti iš mano atminties, tuomet aš tapsiu laisva“.

Žmonės ėjo pro Margaritą Nikolajevna. Kažkoks vyriškis pašnairavo į gerai apsirengusią moterį, sudomintas jos grožio ir vienišumo. Jis kostelėjo ir prisėdo ant Margaritos Nikolajevnos suolo kraštelio. Sukaupęs drąsą, jis prašneko:

– Šiandien tikrai gražus oras… Bet Margarita taip niauriai pažvelgė į jį, kad jis atsikėlė ir nuėjo.

„Štai ir pavyzdys, — pasakė Margarita mintyse tam, kas buvo užvaldęs jos sielą, — kodėl aš, tiesą sakant, nuvijau šitą vyrą? Man nuobodu, o tas lovelasas nieko bloga nepadarė, nebent leptelėjo kvailą žodį „tikrai“. Kodėl aš sėdžiu prie šitos sienos viena kaip pelėda?

Kodėl esu išstumta iš gyvenimo?“ Ji visiškai nuliūdo ir paniuro. Tačiau staiga ta pati rytmetinė lūkesčių ir jaudulio banga dunkstelėjo jai į krūtinę. „Taip, atsitiks!“ Banga dunkstelėjo antrą sykį, ir dabar ji suprato, kad tai garso banga. Pro miesto triukšmą vis aiškiau buvo girdėti artėjant is būgno dundesys ir truputį nedarnių dūdų garsai.