Meistras ir Margarita

„Hm… ramiau… — pagalvojo profesorius, — jis įskrido, kai aš ėjau nuo lango. Viskas aišku“, — įtikinėjo pats save profesorius, jausdamas, kad viskas galutinai susijaukė ir, žinoma, dėl to žvirblio. Įdėmiau į jį pažvelgęs, profesorius iškart įsitikino, kad žvirblis nėra toks jau paprastas. Bjaurusis žvirbliūkštis tūpčiojo ant kairės kojos, kraipėsi, maivėsi, vilko koją, strakaliojo sinkopėmis, žodžiu, — šoko fokstrotą pagal patefono muziką lyg girtuoklis palei bufetą. Įžūliai dirsčiodamas į profesorių, žvirblis darkėsi kaip tik mokėjo.

Kuzmino ranka išsitiesė link telefono, jis ketino skambinti savo bendrakursiui Bure, norėdamas paklausti, ką reiškia tokie žvirbliūkščiai, kai tau šešiasdešimt metų ir nei iš šio, nei iš to pradeda suktis galva.

O žvirbliūkštis tuo metu atsitūpė ant dovanotos rašalinės, pridergė ją (aš nejuokauju!), paskui purptelėjo aukštyn, pakibo ore, įsibėgėjęs tarsi plieniniu snapu cvanktelėjo į stiklą, po kuriuo kabojo fotografija, vaizduojanti visą tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt ketvirtų metų universiteto laidą, sudaužė stiklą į smulkiausias šukes, o tada išskrido pro langą.

Profesorius surinko kitą telefono numerį ir, užuot skambinęs Bure, paskambino į medicininių dėlių biurą, prisistatė esąs profesorius Kuzminas ir paprašė, kad jam į namus tuoj atsiųstų dėlių.

Padėjęs ragelį ant svirtelės profesorius vėl atsigręžė į stalą ir tučtuojau suklykė. Už stalo sėdėjo moteris su gailestingosios sesers skarele ir laikė ant kelių krepšelį su užrašu „Dėlės“. Profesorius suklykė, pamatęs jos burną. Burna buvo vyriška, kreiva, ligi ausų, su viena iltimi. Sesers akys buvo sustingusios.

— Pinigėlius aš pasiimsiu, — vyrišku bosu tarė seselė, —kam jiems čia mėtytis, — susišlavė į paukščio nagus panašiais: pirštais etiketes ir ėmė tirpti ore.

Praėjo dvi valandos. Profesorius Kuzminas sėdėjo lovoje, savo miegamajame, jam ant smilkinių, už ausų ir ant sprando kabojo dėlės. Kuzmino galukojy ant dygsniuotos šilkinės antklodės sėdėjo žilaūsis profesorius Bure, su užuojauta žvelgė į Kuzminą ir guosdamas aiškino jam, kad visa tai nesąmonė. Už lango jau buvo naktis. Mes nežinome, kokios dar neregėtos keistenybės tą naktį dėjosi Maskvoje, ir spėlioti, žinoma, nebandysime, juolab kad jau metas imtis antrosios šio teisingo pasakojimo dalies. Paskui mane, skaitytojau!

ANTRA DALIS

XIX skyrius MARGARITA

Paskui mane, skaitytojau! Kas tau sakė, kad pasaulyje nėra tikros, išt ikimos ir amžinos meilės? Tegul melagiui nudžiūsta šlykštus jo liežuvis!

Paskui mane, mano skaitytojau, tik paskui mane, — aš tau parodysiu tokią meilę!

Ne! Meistras klydo, kai aną valandą, nakčiai peržengus per pusiaują, ligoninėje karčiai kalbėjo Ivanuškai, kad jinai jį pamiršo. Taip negalėjo būti. Ji, žinoma, jo nepamiršo.

Pirmiausia atskleisime paslaptį, kurios meistras nepanoro atskleisti Ivanuškai. Jo mylimoji buvo vardu Margarita Nikolajevna. Viskas, ką meistras vargšui poetui apie ją pasakojo, buvo tikrų tikriausia teisybė. Jis teisingai nupasakojo savo mylimąją. Ji buvo graži ir protinga. Čia reikėtų tiktai pridurti — galima neabejoti, kad daugelis moterų būtų bet ką atidavusios, kad galėtų iškeisti savo gyvenimą į Margaritos Nikolajevnos gyvenimą. Bevaikė trisdešimtmetė Margarita buvo žmona labai žymaus specialisto, beje, padariusio svarbų valstybinės reikšmės atradimą. Jos vyras buvo jaunas, gražus, geras, doras ir dievino žmoną. Margarita Nikolajevna dviese su vyru gyveno viename Arbato skersgatvyje, sode stovinčiame puikiame name ir užėmė visą antrą aukštą. Nuostabi vieta! Kiekvienas gali tuo įsitikinti, užėjęs į tą sodą. Tegul kreipiasi į mane, aš pasakysiu jam adresą, nurodysiu kelią — namas ligi šiolei sveikutėlis.

Margaritai Nikolajevnai nestigo pinigų. Margarita Nikolajevna galėjo pirktis viską, kas jai patinka. Tarp jos vyro draugų pasitaikydavo įdomių žmonių. Margarita Nikolajevna nė piršto nekišdavo prie primuso. Margarita Nikolajevna nepatyrė, kaip siaubinga gyventi bendrame bute. Žodžiu… ji buvo laiminga? Nė vienos minutės! Nuo tos dienos, kai devyniolikos metų ištekėjo ir pakliuvo į šį namą, ji nepatyrė laimės. O dievai, dievai! Ko gi reikėjo tai moteriai?! Ko gi reikėjo tai moteriai, kurios akyse nuolatos degė kažkokia paslaptinga ugnelė? Ko reikėjo tai viena akim truputį žvairuojančiai raganai, aną pavasarį pasipuošusiai mimozomis? Nežinau. Negalėčiau pasakyti. Matyt, ji sakė tiesą, jai reikėjo jo, meistro, o ne gotiško stiliaus namo, ne atskiro sodo ir ne pinigų. Ji mylėjo jį, ji sakė tiesą.

Net man, gryną tiesą kalbančiam pasakotojui, tačiau pašaliniam žmogui, suspaudžia širdį pagalvojus, ką ištvėrė Margarita, kitą dieną nuėjusi į meistro namelį ir sužinojusi, kad jo nebėra. Laimė, ji nebuvo spėjusi pasikalbėti su vyru, kuris negrįžo žadėtu laiku. Ji padarė viską, kad ką nors sužinotų apie jį, ir, aišku, nieko nesužinojo. Tuomet ji grįžo į senuosius namus ir gyveno tenai.

Bet vos tik nuo šaligatvių ir grindinių nutirpo purvinas sniegas, vos tik pro orlaidės padvelkė neramus šiek tiek puvėsiais trenkiantis pavasario vėjas, Margarita Nikolajevna ėmė liūdėti labiau negu žiemą. Ji dažnai paslapčiomis ilgai ir graudžiai verkdavo. Ji nežinojo, ką jinai myli: gyvą ar mirusį? Ir kuo sparčiau bėgo beviltiškos dienos, tuo dažniau, ypač prietemoje, ją aplankydavo mintis apie tai, jog jinai surišta su mirusiuoju.

Reikėjo arba jį pamiršti, arba numirti pačiai. Juk gyventi šitaip nevalia. Nevalia!

Pamiršti jį, bet kuria kaina — pamiršti! Tačiau jis nepasimiršta, štai kas liūdniausia.

— Taip, taip, taip, ta pati klaida! — kalbėjo Margarita žiemą, sėdėdama palei krosnį ir žvelgdama į ugnį, užkurtą prisiminimui tos ugnies, kuri degė tada, kai jis rašė Poncijų Pilotą. — Kodėl aną naktį aš jį palikau? Kodėl? Juk tai beprotybė! Aš grįžau kitą dieną, kaip ir žadėjau, bet jau buvo vėlu. Taip, aš grįžau kaip nelaimingasis Levis Matas — pernelyg vėlai!

Visi tie žodžiai, aišku, buvo paiki, nes kas, na kas būtų pasikeitę, jeigu jinai tą naktį būtų pasilikusi pas meistrą? Ar ji būtų išgelbėjusi jį? Juokinga! — norisi mums sušukti, bet mes to nepadarysime, regėdami į neviltį puolusią moterį.

Tą pačią dieną, kai juodojo mago pasirodymas Maskvoje sukėlė galybę visokiausios maišaties, tą penktadienį, kai atgal į Kijevą buvo išvytas Berliozo dėdė, kai buvo suimtas buhalteris ir nutiko daugybė kitų kvailų ir nesuprantamų dalykų, Margarita nubudo apie vidurdienį savo miegamajame su stoglangiu, atsiveriančiu į namo bokštelį.

Atsibudusi Margarita nepravirko, kaip kad dažnai atsitikdavo, nes atsibudo su nuojauta, kad šiandien galų gale kažkas įvyks. Pajutusi tai, ji ėmė kurstyt i ir brandint i tą nuojautą savo sieloje, bijodama, kad ji nepraeitų.

— Aš tikiu, — iškilmingai šnibždėjo Margarita. — Aš tikiu! Kažkas įvyks! Negali neįvykti, — už ką aš turėčiau kentėti ligi mirties? Prisipažįstu, kad melavau ir apgaudinėjau, kad slėpiau nuo žmonių savo tikrąjį gyvenimą, bet vis dėlto už tai negalima taip žiauriai bausti. Kažkas būtinai atsitiks, nes nebūna, kad kas nors truktų amžius. Be to, mano sapnas buvo pranašingas, galvą guldau.

Taip šnibždėjo Margarita Nikolajevna, žvelgdama į tamsiai raudonas užuolaidas, pro kurias smelkėsi saulė. Ji rengėsi, kupina nerimo, šukavosi trumpus susuktus plaukus priešais trijų dalių veidrodį.

Sapnas, kurį šią naktį sapnavo Margarita, buvo iš tikrųjų neįprastas. Mat kentėdama ištisą žiemą, ji niekuomet sapne neregėjo meistro. Naktį jis duodavo jai ramybę, ji kankindavosi tik dienomis. Ir štai — prisisapnavo.

Sapne Margaritai pasirodė nepažįstama vietovė — gūdi, nyki, gaubiama apniukusio ankstyvo pavasario dangaus. Pasirodė jai tas lopiniais sudraskytas pilkas slenkantis dangus, o po juo — be garso plastantis kovarnių būrys. Kažkoks sukrypęs lieptas, po juo drumstas ištvinęs upeliūkštis. Vargani ir liūdni pusnuogiai medžiai. Vieniša drebulė, o tolėliau — už kažkokių daržų, tarp medžių, — rąstų trobesėlis, lyg lauko virtuvė, lyg pirtis, lyg velniai žino kas. Aplink viskas lyg išmirę, tokia nykuma, kad stačiai pasikarti norisi ant tos drebulės palei lieptą. Nei vėjelis pūsteli, nei debesys sujuda, niekur nė gyvos dvasios. Tikras pragaras gyvam žmogui!