Meistras ir Margarita

Piršosi man, — Nataša ėmė baksnoti pirštu į sprandą iš gėdos šnopuojančiam meitėliui, — piršosi! Kaip tu mane vadinai, ką? —šaukė pasilenkusi meitėliui į ausį.

— Deive, — kvykavo šis, — aš negaliu taip greit skristi! Galiu išmėtyti svarbius popierius.

Natalja Prokofjevna, aš protestuoju.

— Trauk velniai tave su visais popieriais! — įžūliai kvatodama šaukė Nataša.

— Ką jūs kalbate, Natalja Prokofjevna! Dar išgirs kas! — maldaudamas bliovė meitėlis.

Šuoliuodama greta Margaritos, Nataša, springdama iš juoko, pasakojo, kas atsitiko namuose po to, kai Margarita Nikolajevna išskrido pro vartus.

Nataša prisipažino, kad, nė pirštu nepalietusi jai dovanotų daiktų, ji nusimetė drabužius, griebė kremą ir beregint juo išsitepė. Ir jai atsitiko tas pats, kas šeimininkei. Tuo metu, kai Nataša, kvatodama iš laimės, priešais veidrodį gėrėjosi savo stebuklinguoju grožiu, durys atsidarė, ir prieš Natašą išdygo Nikolajus Ivanovičius. Jis buvo susijaudinęs, rankose laikė Margaritos Nikolajevnos marškinius, savo skrybėlę ir portfelį. Išvydęs Nataša, Nikolajus Ivanovičius nustėro. Šiek tiek apsiraminęs, išraudęs it vėžys, jis pareiškė laikęs savo pareiga pakelti nuo žemės marškinėlius, atnešti juos…

— Ak, niekšas, ką jis kalbėjo! — spygavo ir kvatojosi Nataša. — Ką jis kalbėjo, ką siūlė!

Kokius pinigus žadėjo! Šnekėjo, kad Klavdija Petrovna nieko nesužinos. Gal sakysi, kad aš meluoju? — rėkė Nataša meitėliui, o šis susigėdęs suko šalin snukį.

Įsidūkusi Nataša brūkštelėjo kremu Nikolajui Petrovičiui per plikę ir pati pastėro iš nuostabos. Garbaus apatinio kaimyno veidas susitraukė į šnipą, ant rankų ir kojų atsirado nagos. Dirstelėjęs į veidrodį, Nikolajus Petrovičius baisiai ir beviltiškai sustaugė, bet jau buvo vėlu. Po kelių sekundžių jis apžergtas jau skrido kažkur po velnių iš Maskvos ir raudojo iš nuoskaudos.

— Reikalauju grąžinti man normalią išvaizdą! —ūmai lyg įtūžęs, lyg maldaudamas kimiu balsu sukriuksėjo meitėlis. — Aš neketinu skristi į neteisėtą sambūrį! Margarita Nikolajevna, jūs privalote sutramdyti savo namų darbininkę.

— Ak, dabar aš tau namų darbininkė? Namų darbininkė? — šūkčiojo Nataša, gnaibydama meitėliui ausį. — O buvau deivė? Kaip tu mane vadinai?

— Venera! — verkšleno meitėlis, skrisdamas virš upelio, čiurlenančio tarp akmenų, ir kojomis brūkščiodamas per šlamančius lazdynus.

— Venera! Venera! — pergalingai sušuko Nataša, viena ranka įsisprendusi į šoną, o kitą iškėlusi į mėnulį. — Margarita! Karaliene! Užtarkit mane, paprašykit, kad leistų man likti ragana. Jums niekas neatsakys, jums valdžia duota!

Ir Margarita atsiliepė:

— Gerai, prižadu!

— Ačiū! — sušuko Nataša ir ūmai šaižiai ir kažkaip liūdnai riktelėjo: — Ei! Ei! Greičiau!

Greičiau! Judinkis, judinkis!

Ji suspaudė kulnais nuo beprotiško šuoliavimo įkritusius meitėlio šonus, ir šis taip trūktelėjo, jog vėl ėmė skroste skrosti orą, ir netrukus Nataša sujuodavo tolumoje kaip mažas taškelis, o paskui ir visai pradingo, ir nutilo jos skrydžio sukeltas triukšmas.

Margarita, kaip ir pirma, skrido iš lėto, vietovė buvo nyki ir nepažįstama, kalvų šlaituose tarp milžiniškų pušų vienur kitur stūksojo rieduliai. Margarita skrido ir galvojo apie tai, kad dabar turbūt atsidūrė labai toli nuo Maskvos. Šepetys lėkė jau ne virš pušų viršūnių, o tarp jų kamienų, iš vienos pusės pasidabruotų mėnesienos. Lengvutis skraiduolės šešėlis slydo žeme pirm jos — mėnulis dabar švietė Margaritai į nugarą.

Margarita jautė artėjantį vandenį ir suprato, kad tikslas nebetoli. Pušys prasiskyrė, ir Margarita pamažu nusklendė oru prie klintingo skardžio. Skardžio papėdėje tyvuliavo šešėlio gaubiama upė. Apačioje tvyrojo rūkas, apkibęs krūmus vertikalaus skardžio apačioje, o kitas krantas buvo lėkštas, slėnus. Aname krante, po vienišu kažkokių plačiašakių medžių guoteliu, blaškėsi laužo ugnelė ir buvo matyt i judančios figūros.

Margaritai pasirodė, kad ten dūzgia kažkokia linksma muzikėlė. Tolumoje, kiek tik aprėpė žvilgsnis, tįsojo sidabrinė lyguma, nesimatė jokio žmonių palikto pėdsako, jokio būsto.

Margarita šoko nuo skardžio žemyn ir greit nusileido prie vandens. Vanduo ją viliojo po smarkaus skrydžio. Metusi šalin šepetį, ji įsibėgėjo ir stačia galva nėrė į vandenį. Jos lengvas kūnas it strėlė įsmigo į vandenį, ir purslai tykštelėjo kone iki pat mėnulio.

Vanduo pasirodė besąs šiltas lyg pirtyje, ir Margarita vienut viena plaukiojo naktį šioje upėje, kiek tik širdis geidžia. Šalia Margaritos buvo tuščia, tačiau tolėliau už krūmų girdėjosi teškenimas ir prunkštimas, tenai taip pat kažkas maudėsi.

Margarita išpuolė į krantą. Jos kūnas degte degė po maudynių. Ji nejautė jokio nuovargio ir smagiai šokinėjo ant drėgnos žolės. Ūmai liovėsi šokti ir sukluso.

Prunkštimas ėmė artėti, ir iš karklyno išlindo kažkoks nuogas storulis su juodu šilkiniu cilindru, nusmauktu ant pakaušio. Jo pėdos buvo dumblinos, ir atrodė, kad maudyklių mėgėjas avi juodais bateliais. Jis šniokštavo ir žagsėjo, matyt, buvo smarkiai įkaušęs.

Beje, patvirtindama tai, upė staiga pakvipo konjaku.

Pamatęs Margaritą, storulis įsistebeilijo į ją, o paskui džiaugsmingai subliuvo:

— Ką aš matau? Taigi čia tu, Klodina, neliūstanti našlele! Ir tu čionai? — jis jau lindo sveikintis.

Margarita žengė atatupsta ir išdidžiai atšovė:

— Nešdinkis po velnių. Kokia aš tau Klodina? Žiūrėk, su kuo kalbi, — ir, akimirksnį pagalvojusi, prie savo žodžių pridūrė ilgą necenzūrinį keiksmą. Lengvapėdį storulį visa tai gerokai prablaivė.

— Ai! — tyliai šūktelėjo jis krūpteldamas. — Malonėkit atleisti, šviesioji karaliene Margo!

Apsirikau. O kalčiausias konjakas, kad jį kur plynios! — storulis priklaupė ant vieno kelio, plačiu mostu nusivožė cilindrą, nusilenkė ir, maišydamas rusiškus sakinius su prancūziškais, ėmė kažką vapalioti apie savo bičiulio kruvinas vestuves Paryžiuje, apie konjaką ir apie tai, kad esąs didžiai susikrimtęs dėl apgailėtinos klaidos.

— Bent kelnes apsimautum, šunsnuki, — atlyžusi tarė Margarita.

Matydamas, kad Margarita nepyksta, storulis linksmai išsišiepė ir džiugiai pranešė, jog be kelnių tą akimirką esąs tik todėl, kad per išsiblaškymą užmiršęs jas prie Jenisejaus upės, kurioje ką tik maudėsi, bet tuoj pat skrendąs tenai, nes čia esą visai arti, o paskui, pareiškęs pagarbą ir viltį neprarasti palankumo, ėmė trauktis atatupstas ir traukėsi tol, kol paslydo ir nugriuvo aukštielninkas į vandenį. Bet ir griūnant nedidukėmis žandenomis aprėmintame jo veide išliko susižavėjimo ir atsidavimo kupina šypsena.

O Margarita šaižiai sušvilpė ir, apsižergusi atskridusi šepetį, perlėkė per upę į kitą krantą. Klintingojo skardžio šešėlis šičia nesiekė, ir krantas skendėjo mėnesienoje.

Vos tik Margarita žengė ant drėgnos žolės, muzika po gluosniais trenkė smarkiau, kibirkščių spiečius linksmiau pakilo virš laužo. Po gluosnių šakomis, aplipusiomis mėnesienoje gerai matomais švelniais pūkuotais žirginėliais, dviem eilėm tupėjo storažandės varlės ir išsipūsdamos tartum guminės birbynėmis grojo trankų maršą.

Priešais muzikantes ant karklo šakelių, apšviesdami gaidas, kabojo puvėkliai, ant varlių žabtų blaškėsi laužo atšvaitai.

Maršą varlės grojo Margaritos garbei. Ji buvo sutikta be galo iškilmingai. Permatomos undinės, kurios sukosi rateliu viršum upės, sustojo ir ėmė moti dumbliais Margaritai, tuščia žalsva pakrante lyg aimana toli nuaidėjo jų sveikinimai. Susibėgusios iš už medžių nuogos raganos išsirikiavo ir ėmė tūpčioti ir lankstytis kaip damos karaliaus rūmuose.

Kažkoks ožiakojis vyras prišoko, puolė bučiuoti Margaritai ranką, patiesė ant žolės šilkinį audeklą, pasiteiravo, ar karalienei patiko maudynės, pasiūlė atsigulti ir pailsėti.

Margarita taip ir padarė. Ožiakojis padavė jai taurę šampano, ji išgėrė, ir širdis jai kaipmat sušilo. Pasidomėjusi, kur yra Nataša, ji išgirdo atsakymą, kad Nataša jau išsimaudžiusi ir išskridusi ant savojo meitėlio pirm jos į Maskvą įspėti laukiančių, jog Margarita greit pasirodys, ir padėti suruošti jai apdarus. Per tą trumpą poilsį po gluosniais Margaritą pralinksmino dar vienas nutikimas. Ore pasigirdo švilpesys, ir juodas kūnas, be abejonės, prašovęs pro šalį, pūkštelėjo į vandenį.