Meistras ir Margarita

— Galiu jus patikinti, kad bet kuri moteris pasaulyje to tik ir trokštų, — pašaipa perkreipė Azazelo marmūzę, — bet turiu jus nuvilti: šito nebus.

— Kas gi tasai užsienietis? — sutrikusi šūktelėjo Margarita taip garsiai, kad į ją atsisuko praeiviai. — Ir ko man pas jį eiti?

Azazelas pasilenkė prie jos ir reikšmingai sukuždėjo:

— Na, eiti tai labai yra ko… Jūs pasinaudosite proga…

— Ką? — sušuko Margarita, ir jos akys išsiplėtė. — Jeigu teisingai jus supratau, tenai aš galėsiu šį tą sužinoti apie jį?

Azazelas tylomis linktelėjo.

— Važiuoju! — ryžtingai sušuko Margarita ir stvėrė Azazelą už rankos. — Važiuoju bet kur! Su palengvėjimu atsidusęs, Azazelas atsilošė į suoliuko atkaltę, nugara uždengdamas stambiomis raidėmis joje išpjaustytą žodį „Niūra“, ir prašneko ironiškai:

— Na ir publika tos moterys! — jis susikišo rankas į kišenes ir toli į priekį ištiesė kojas. — Ir kam tokiu reikalu siuntė mane? Galėjo važiuoti Begemotas, jis patrauklus…

Margarita prašneko, kreivai ir gailiai šyptelėjusi:

— Baikite mistifikacijas, liaukitės mane kamavęs visokiausiomis mįslėmis… Juk aš nelaiminga moteris, o jūs tuo naudojatės. Štai aš veliuosi į kažkokią keistą istoriją, tačiau, prisiekiu, tik todėl, kad jūs sugundėte mane užuominomis apie jį! Nuo visų tų nesuprantamų šnekų man galva sukasi…

— Be dramų, be dramų, — vaipydamasis atsiliepė Azazelas, — malonėkit ir mane suprasti.

Žiebti administratoriui į snukį arba išjoti laukan dėdę, arba pykštelt i į ką nors, arba dar kokį panašų mažmožį atlikti — čia mano tiesioginis darbas, tačiau šnekučiuotis su įsimylėjusiomis moterimis — dėkui. Juk aš jau visą pusvalandį gaištu, jus įkalbinėdamas.

Tai važiuojat?

— Važiuoju, — trumpai atsakė Margarita Nikolajevna.

— Tuomet malonėkit paimti, — tarė Azazelas ir, ištraukęs iš kišenės apvalią auksinę dėžutę, atkišo ją Margaritai, sakydamas: — Slėpkit greičiau, juk praeiviai žiūri. Jums jos prireiks, Margarita Nikolajevna. Per pastarąjį pusmetį jūs iš sielvarto gerokai pasenote.

(Margarita užsiplieskė, tačiau nieko nepasakė, o Azazelas kalbėjo toliau.) Šį vakarą, lygiai pusę dešimtos, malonėkite išsirengti nuoga ir išsitrinti šiuo tepalu veidą ir visą kūną. Paskui darykit ką norit, tik nenueikit nuo telefono. Dešimtą valandą aš jums paskambinsiu ir pasakysiu viską, kas reikalinga. Jums niekuo nereikės rūpintis, būsite pristatyta į vietą ir nieko blogo jums neatsitiks. Aišku?

Margarita patylėjo, paskui atsakė:

— Aišku. Šitas daiktelis gryno aukso, iš svorio jaučiu. Na, ką darysi, puikiai suprantu, kad esu papirkinėjama ir klampinama į kažkokią tamsią istoriją, už kurią man teks brangiai sumokėti.

— Kas čia dabar, — kone sušnypštė Azazelas, — jūs vėl?

— Ne, palaukit!

— Grąžinkit tepalą!

Margarita stipriau sugniaužė dėžutę ir vėl prabilo:

— Ne, palaukit… Aš žinau, kam ryžtuosi. Bet ryžtuosi tik dėl jo, nes nieko šiame pasaulyje jau nebesitikiu. Bet noriu jums pasakyti: jeigu mane pražudysite, jums bus gėda! Taip, gėda! Aš žūstu dėl meilės! — ir, stuktelėjusi sau į krūtinę, Margarita pažvelgė į saulę.

— Grąžinkit, — įtūžęs sušnypštė Azazelas, — grąžinkit, ir trauk jus velniai! Tegul siunčia Begemotą!

— O ne! — sušuko Margarita, stebindama praeivius. — Sutinku su viskuo, sutinku vaidinti toje jūsų komedijoje, sutinku išsitrinti tepalu, sutinku dangintis pas patį velnią.

Neatiduosiu!

— Vaje! — ūmai subliovė Azazelas ir, išpūtęs akis į sodo tvorelę, parodė į kažką pirštu.

Margarita pasisuko ton pusėn, kurion rodė Azazelas, bet nieko ypatinga tenai nepastebėjo. Tada atsigręžė į Azazelą, ketindama paklausti, ką reiškia tas paikas šūksnis „Vaje!“, tačiau atsakyti į tą klausimą jau nebuvo kam: paslaptingasis Margaritos Nikolajevnos pašnekovas dingo. Margarita mikliai kyštelėjo ranką į rankinuką, kur prieš tą šūksnį buvo paslėpusi dėžutę, ir įsitikino, kad ji tebėra. Tuomet, ničnieko negalvodama, Margarita skubiai puolė lauk iš Aleksandro sodo.

XX skyrius

AZAZELO KREMAS

Giedrame vakaro danguje kabojo pilnas mėnulis, matomas pro klevo šakas. Liepų ir akacijų šešėliai įmantriausiais raštais išmargino sodo žemę. Trijų dalių stoglangis buvo atvertas, tačiau užtrauktas užuolaida, ir pašėlusiai tviskėjo nuo elektros šviesos.

Margaritos Nikolajevnos miegamajame degė visos lempos, apšviesdamos baisiausią netvarką.

Ant lovos gulėjo bliuzelės, kojinės ir apatiniai drabužiai, suglamžyti baltiniai paprasčiausiai mėtėsi ir ant grindų šalia sumaigytos iš susijaudinimo papirosų dėžutės.

Bateliai stovėjo ant naktinio staliuko greta nugerto puodelio kavos ir peleninės, kurioje smilko nuorūka, ant kėdės atlošo kabojo juoda vakarinė suknelė. Kambaryje dvelkė kvepalais. Iš kažkur sklido įkaitusio lygintuvo kvapas.

Margarita Nikolajevna sėdėjo priešais veidrodį, ant nuogo kūno užsisiautusi maudymosi chalatą ir įsispyrusi į juodus zomšinius batukus. Priešais Margaritą Nikolajevna greta Azazelo dovanotos dėžutės gulėjo laikrodėlis su auksine apyranke, ir Margarita Nikolajevna nenuleido akių nuo ciferblato. Kartais jai atrodydavo, kad laikrodis sugedo ir rodyklės stovi vietoje. Tačiau jos judėjo, nors ir labai lėtai, tarytum prilipdamos, ir pagaliau ilgoji rodyklė pasiekė dvidešimt devintą dešimtos valandos minutę. Margaritos širdis taip baisiai dunkstelėjo, kad ji nė neįstengė iš sykio paimti dėžutės. Susitvardžiusi Margarita atidarė ją ir išvydo riebų gelsvą kremą. Jai pasirodė, kad kremas kvepia pelkių dumblu. Margarita piršto galiuku užsitepė trupučiuką kremo ant delno, ir kambarys dėl to dar labiau pakvipo pelkių žolynais ir mišku, o paskui delnu ėmė trinti kaktą ir skruostus.

Kremas lengvai tepėsi ir, kaip atrodė Margaritai, bemat išgaruodavo. Keletą kartų brūkštelėjusi per veidą, Margarita žvilgtelėjo į veidrodį ir išmetė dėžutę iš rankų. Ji nukrito tiesiai ant laikrodžio, kurio stiklas suskeldėjo. Margarita užsimerkė, paskui žvilgtelėjo dar kartą ir padūkusiai nusikvatojo.

Pincetu išpešioti siauručiai kaip siūleliai antakiai sutankėjo ir lyg du juodi glotnūs lankai apgaubė ūmai pažaliavusias akis. Siaura vertikali raukšlelė, kertanti tarpuakį ir atsiradusi tada, spalio mėnesį, kai dingo meistras, prapuolė, nepalikusi pėdsako. Išnyko ir gelsvi šešėliai smilkiniuose, ir du vos įžiūrimi raukšlių tinkleliai ties akių kampučiais.

Skruostų oda nusidažė lygiai rausva spalva, kakta nušvito ir nubalo, o kirpykloje susukti plaukai išsitiesė.

Į trisdešimtmetę Margaritą iš veidrodžio žvelgė juodaplaukė, iš prigimties garbiniuota dvidešimties metų moteris, smagiai kvatojanti ir žybsinti dantimis.

Prisikvatojusi Margarita vienu krustelėjimu išsinėrė iš chalato, pilna sauja pasikabino lengvo riebaus kremo ir smagiai trindama ėmė tepti juo kūno odą. Oda beregint paraudo ir užkaito. Paskui akimoju, tarsi kažkas iš smegenų būtų ištraukęs adatėlę, liovėsi maudulys smilkinyje, kankinęs ją visą vakarą po pasimatymo Aleksandro sode, rankų ir kojų raumenys sustangrėjo, o galų gale Margaritos kūnas tapo besvoris.

Ji šoktelėjo į viršų ir pakibo ore neaukštai viršum kilimo, paskui ėmė iš lėto leist is ir vėl atsistojo ant grindų.

— Ai, koks kremas! Ai, koks kremas! — suriko Margarita, klestelėjusi į krėslą.

Tepalas pakeitė ne vien jos išorę. Dabar visame jos kūne, kiekvienoje jo ląstelėje, kunkuliavo džiaugsmas, kurį jinai juto tarsi burbuliukus, kutenančius kūną. Margarita pasijuto laisva, išsivadavusi nuo visko. Be to, ji aiškių aiškiausiai suvokė, kad nutiko tai, ką ji dar rytmetį nujautė, ir kad ji visiems laikams palieka šiuos namus ir savo buvusį gyvenimą. Tačiau nuo to buvusio gyvenimo atskilo viena mintis apie tai, kad, artinantis kažkokiai nepaprastai, aukštyn į orą ją keliančiai nežinomybei, reikia atlikti dar vieną paskutinę pareigą. Ir ji nuoga, kaip stovėjusi, kartkartėm vis pakildama į orą, nubėgo iš miegamojo į vyro kabinetą ir, uždegusi šviesą, prišoko prie rašomojo stalo. Išplėšusi lapelį iš bloknoto, pieštuku greitai didelėmis raidėmis be klaidų parašė: