Meistras ir Margarita

Jo pastangos drauge su įniršusios Margaritos pastangomis davė nemenkų rezultatų.

Name kilo panika. Atsidarinėjo dar neišdužę langai, žmonės iškišdavo galvas ir tučtuojau vėl slėpdavosi, o atviri langai, priešingai, užsidarinėjo. Šviesiuose kitapus gatvės dunksančių namų languose išdygdavo tamsūs siluetai žmonių, mėginančių suprasti, kodėl be jokios priežasties sproginėja naujojo Dramlito pastato stiklai.

Skersgatviu link Dramlito namų bėgo žmonės, o namų viduje laiptais, be jokios prasmės blaškydamiesi, trepsėjo gyventojai. Kvanto namų darbininkė šaukė bėgantiems pro šalį žmonėms, kad jų butą užpylė, netrukus jai ėmė antrinti ir bute Nr. 80, po Kvantu gyvenančio Chustovo namų darbininkė. Vanduo pas Chustovą liejosi ir virtuvėje, ir išvietėje. Galiausiai Kvanto virtuvėje nuo lubų nukrito didžiulis tinko luitas, sudaužė visus nešvarius indus, o tada jau pliūptelėjo tikra liūtis: pro nukarusių šlapių balanų kvadratukus vanduo pylė kaip iš kibiro. Tuomet pirmojoje laiptinėje pasigirdo riksmai.

Skrisdama pro šalį, Margarita žvilgtelėjo į priešpaskutinį ketvirtojo aukšto langą ir išvydo žmogų, kuris, pagautas panikos, užsimaukšlino dujokaukę. Trinktelėjusi plaktuku į stiklą, Margarita jį išgąsdino, ir jis dingo iš kambario.

Bet netikėtai klaikusis niokojimas baigėsi. Nusklendusi prie trečiojo aukšto, Margarita žvilgtelėjo į kraštinį langą, uždengtą lengva tamsia užuolaidėle. Kambaryje po gaubteliu degė silpna lemputė. Mažoje lovelėje su tinkliniais šonais sėdėjo kokių ketverių metų berniukas ir baikščiai klausėsi. Suaugusių kambaryje nebuvo. Tikriausiai visi išbėgo laukan.

— Stiklus daužo, — prašneko berniukas ir pašaukė: — Mama!

Niekas neatsiliepė, ir tada jis tarė:

— Mama, man baisu.

Margarita praskleidė užuolaidėlę ir įskrido pro langą.

— Man baisu, — pakartojo berniukas ir sudrebėjo.

— Nebijok, nebijok, mažyti, — tarė Margarita, stengdamasi sušvelninti savąjį nuo vėjo prikimusį nusikaltėlės balsą, —ten berniukai stiklus daužė. — Laidykle? — paklausė berniukas, nustojęs drebėti.

— Laidykle, laidykle, — patvirtino Margarita, — o tu miegok!

— Tai Piklius, — tarė berniukas, — jis turi laidyklę.

— Na, žinoma, jis!

Berniukas vylingai pažvelgė kažkur į šalį ir paklausė:

— Tetule, o kur tu?

— O manęs nėra, — atsakė Margarita, — tu mane sapnuoji.

— Aš taip ir maniau, — pasakė berniukas.

— Gulkis, vaikeli, — liepė Margarita, — pasikišk po skruostu ranką, o aš tau sapnuosiuos.

— Gerai, sapnuokis, sapnuokis, — sutiko berniukas, tučtuojau atsigulė ir pasikišo ranką po skruostu.

— Aš paseksiu tau pasaką, —prašneko Margarita ir uždėjo įkaitusį delną ant plikai kirptos galvutės, — gyveno sykį teta. Ji neturėjo vaikų, laimės irgi neturėjo. Ir štai ji iš pradžių ilgai ilgai verkė, o paskui pasidarė pikta… — Margarita nutilo, atitraukė delną —berniukas miegojo.

Margarita tyliai padėjo plaktuką ant palangės ir išskrido pro langą. Palei namą buvo smarkus šurmulys. Asfaltuotu šaligatviu, nubertu stiklo šukėmis, lakstė ir kažką šūkaliojo žmonės. Tarp jų jau šmėkščiojo milicininkai. Staiga sugaudė varpas, ir iš Arbato į skersgatvį įriedėjo raudona ugniagesių mašina su kopėčiomis.

Tačiau tolimesni įvykiai Margaritos nebedomino. Atidžiai nusitaikiusi, kad nekliudytų kokio nors laido, ji tvirčiau spūstelėjo šepetį ir akimoju atsidūrė virš nelaimingojo namo.

Skersgatvis po ja pasviro ant šono ir nugarmėjo žemyn. Dabar po Margaritos kojomis pasirodė daugybė stogų stogelių, kuriuos kirto švytintys takai. Stogai ūmai slystelėjo į šoną, ir žiburėlių virtinės išbluko ir susiliejo.

Margarita dar sykį metėsi aukštyn, ir visa ta stogų sangrūda prasmego skradžiai žemės, o vietoj jos apačioje pasirodė virpančių elektros žiburėlių ežeras, tas ežeras ūmai pakrypo ir pasidarė vertikalus, o paskui atsidūrė virš Margaritos galvos, o po kojom jai švystelėjo mėnuo. Supratusi, kad apsivertė, Margarita grįžo į normalią padėtį ir atsigręžusi pamatė, kad jau nė ežero nebėra, kad tenai, užpakaly, liko tik rausva pašvaistė ties horizontu. Po sekundės dingo ir ta pašvaistė, ir Margarita išvydo, kad liko viena su mėnuliu, kuris skrido viršum jos šiek tiek kairėliau. Margaritos plaukai jau seniai stovėjo statūs it kupeta, ji švilpdama lėkė per mėnesieną, glostančią jos kūną. Iš to, kad dvi retų žiburių virtinės apačioje susiliejo ir pavirto į nenutrūkstamus ugnies brūkšnius, iš to, kaip greitai tie brūkšniai pradingo užpakalyje, Margarita suprato, kad skrenda siaubingu greičiu, ir nusistebėjo, kad visai nedūsta.

Prabėgus kelioms sekundėms, toli apačioje, žemės tamsybėse sušvito naujas elektros šviesos ežeras, jis atplaukė po skraiduolės kojomis, bet tučtuojau ėmė suktis lyg sraigtas ir sulindo į žemę. Prabėgo dar kelios sekundės — lygiai toks pat reginys.

— Miestai! Miestai! — sušuko Margarita.

Paskui ji du ar tris kartus matė po savimi atviruose juoduose dėkluose blausiai spindinčius kažkokius kardus ir suprato, kad tai upės.

Sukiodama galvą, skraiduolė gėrėjosi mėnuliu, kuris aukštybėse beprotišku greičiu skriejo atgal į Maskvą ir sykiu nejudėjo iš vietos, ir kurio paviršiuje puikiausiai galėjai įžiūrėti kažkokį tamsų ir paslapt ingą padarą —lyg drakoną, lyg arkliuką kupriuką, atgręžusį smailą snukelį palikto miesto pusėn. Ūmai Margaritai toptelėjo mintis, kad nėra reikalo taip pašėlusiai lakinti šepečio. Kad šitaip ji negali nieko deramai įžvelgti, kad negali deramai pasimėgauti skrydžiu. Kažkas jai kuždėjo, kad tenai, kur ji skrenda, jos palauks ir kad nėra reikalo beprotišku greičiu taip nuobodžiai lėkti aukštybėje.

Margarita spustelėjo žemyn šeriuotą šepečio galvą, pakėlė aukštyn jo uodegą ir, smarkiai sulėtinusi greitį, ėmė leist is į pažemę. Šis slydimas, tarsi lekiant rogutėm nuo kalno, buvo jai užvis maloniausias. Žemė pakilo prie jos ir ligi šiol viešpatavusioje tirštų tirščiausioje tamsoje ėmė ryškėti mėnesėtos nakties paslaptys ir grožybės. Žemė artėjo, ir Margaritai į veidą padvelkė sužaliavusių miškų kvapas. Margarita skrido virš rasotas pievas klojančio rūko, paskui virš tvenkinio. Apačioje sutartinai kurkė varlės, o tolumoje, kažkodėl be galo jaudindamas širdį, dundėjo traukinys. Netrukus Margarita jį išvydo. Jis šliaužė lėtai kaip sraigė, žarstydamas į orą žiežirbas. Aplenkusi traukinį, Margarita prasklendė dar virš vieno vandens veidrodžio, kuriame jai po kojomis praplaukė antras mėnulis, nusileido dar žemėliau ir nusklendė beveik liesdama kojomis milžiniškų pušų viršūnes.

Už nugaros pasigirdo ir ėmė vytis Margaritą smarkus skrodžiamo oro šniokštimas.

Palaipsniui į to it sviedinys lekiančio daikto keliamą triukšmą įsiliejo per kelis varstus girdimas moters kvatojimas. Margarita atsisuko ir pamatė, kad ją vejasi kažkoks tamsus neaiškus kūnas. Artėdamas prie Margaritos, jis vis labiau ryškėjo, pasirodė, kad ten kažkas skrenda raitas. Galų gale viskas paaiškėjo. Lėtindama greitį, Margaritą pasivijo Nataša.

Nuogut nuogutėlė, su išsidraikiusiais vėjyje plaukais, ji jojo, apsižergusi storą meitėlį, kuris priekinėmis kanopėlėmis laikė suspaudęs portfelį, o užpakalinėmis įnirtingai malė orą. Retsykiais mėnesienoje žybtelinti, o paskui vėl užgęstanti pensnė, nukritusi nuo nosies, skrido paskui meitėlį pririšta virvute, o skrybėlė vis užsmukdavo jam ant akių.

Gerai įsižiūrėjusi, Margarita atpažino Nikolajų Ivanovičių, ir tuomet jos juokas, sumišęs su Natašos kvatojimu, sugriaudėjo virš miško.

— Nataška! — suspigo Margarita. — Tu išsitepei kremu?

–Širdele! — savo šūksniais budindama miegantį pušyną, atsiliepė Nataša. — Karaliene tu mano, taigi aš ir jam, ir jam patepiau plikę!

— Princese! — verksmingu balsu suriko meitėlis, galopu skraidindamas jojikę.

–Širdele! Margarita Nikolajevna! — šaukė Nataša, šuoliuodama greta Margaritos. — Prisipažįstu, pasiėmiau kremą. Juk ir mums norisi gyventi ir skraidyti! Atleiskite man, valdove, bet aš negrįšiu, nieku gyvu negrįšiu! Ak, kaip smagu, Margarita Nikolajevna!