Meistras ir Margarita

— Miręs.

Tas pats pasikartojo ir prie kitų dviejų stulpų.

Paskui tribūnas davė ženklą kenturionui ir apsisukęs ėmė leistis nuo kalno kartu su šventyklos sargybos viršininku ir žmogum su gobtuvu. Sutemo, ir žaibai vagojo juodą dangų. Ūmai iš jų trykštelėjo ugnis, ir kenturiono riksmą: „Atšaukt sargybą!“ užtrenkė griausmas. Laimingi kareiviai, maukšlindamiesi šalmus, pasileido nuo kalvos.

Tamsa apgaubė Jeršalaimą.

Liūtis pliūptelėjo staiga ir užklupo kenturijas vidury nuokalnės. Vanduo kliūstelėjo taip smarkiai, kad žemyn bėgančių karių įkandin jau šniokštė upeliai. Kareiviai slydinėjo ir griuvinėjo ant praskydusio molio, skubėdami pasiekti lygų kelią, kuriuo — jau vos matomi pro vandens skraistę — skubėjo į Jeršalaimą iki paskutinio siūlo permirkę raitininkai. Po kelių minučių garuojančioje audros, vandens ir ugnies maišatyje ant kalvos liko tik vienas žmogus.

Mosuodamas ne veltui pasivogtu peiliu, slysdamas žemyn ir kabindamasis už ko papuola, tarpais keliais ropodamas, jis ropštėsi prie stulpų. Čia jis pradingdavo migloje, čia vėl pasirodydavo, apšviestas virpančios šviesos.

Pasiekęs stulpus, jau iki kulkšnių stovėdamas vandenyje, jis nusiplėšė apsunkusį, vandens prisigėrusį talifą, liko vienais marškiniais ir pripuolė prie Ješuos kojų. Jis perpjovė virves, veržusias blauzdas, pasilipo ant apatinio skersinio, apkabino Ješuą ir išlaisvino rankas. Nuogas šlapias Ješuos kūnas užgriuvo Levį ir partrenkė jį žemėn. Levis buvo išsyk besiverčiąs jį ant pečių, bet kažkokia mintis jį sulaikė. Jis paliko vandenyje tysoti kūną su užversta galva ir išskėstomis rankomis, o pats, slidinėdamas molio košėje, nubėgo prie kitų stulpų. Jis perpjovė virves ir tenai, ir du kūnai nudribo žemėn.

Praėjo kelios minutės, ir kalvos viršūnėje liko tik šitie du kūnai ir trys pliki stulpai.

Vanduo plakė ir vartė tuos kūnus.

Nei Levio, nei Ješuos kūno kalvos viršūnėje tuo metu jau nebuvo.

XVII skyrius

NERAMI DIENA

Penktadienio rytą, kitą dieną po nelemto seanso, visi darban susirinkę Varjetė tarnautojai — buhalteris Vasilijus Stepanovičius Lastočkinas, du sąskaitininkai, trys mašininkės, abi kasininkės, kurjeriai, kapeldineriai ir valytojos, — žodžiu, visi, kas atėjo į teatrą, savo darbo nedirbo, o sėdėjo ant palangių Sodų gatvės pusėje ir žiūrėjo, kas dedasi palei Varjetė teatrą. Ten pasieniu dviem virtinėm buvo nutįsusi daugiatūkstantinė eilė, kurios uodega siekė Kudrino aikštę. Eilės pradžioje stovėjo kokios dvi dešimtys Maskvos teatralams gerai pažįstamų bilietų perpardavinėtojų.

Eilė labai šurmuliavo, atkreipdama į save pro šalį einančių piliečių dėmesį, ir karštai svarstė jaudinančius gandus apie vakarykštį neregėtą juodosios magijos seansą. Tie gandai baisiausiai apstulbino ir buhalterį Vasilijų Stepanovičių, kuris vakarykščio spektaklio nematė. Kapeldineriai pasakojo dievai žino ką, sakysim, tai, kad, garsiajam spektakliui pasibaigus, kai kurios pilietės nepadoriai apsinuoginusios bėgiojo gatve, ir kitus panašius dalykus. Kuklus ir tylus Vasilijus Stepanovičius, klausydamasis tauškalų apie visus tuos stebuklus, tik mirksėjo ir stačiai nesusigaudė, ką daryti, o kažką daryti reikėjo, ir dar kaip t ik jam, nes dabar visoje Varjetė komandoje jis buvo vyriausias.

Dešimtą valandą eilė prie bilietų taip išpampo, kad gandas apie ją pasiekė miliciją, ir nuostabiai greitai buvo atsiųsti ir pėst i, ir rait i patruliai, kurie eilėje padarė šiokią tokią tvarką. Tačiau ir tvarkingai išsirangiusi kilometrinė gyvatė savaime kėlė didžiulę pagundą ir stulbino piliečius, einančius Sodų gatve.

Tokios tokelės buvo lauke, o Varjetė viduje irgi dėjosi labai negeri dalykai. Iš pat ankstyvo ryto ėmė be paliovos skambėti telefonai Lichodejevo kabinete, Rimskio kabinete, buhalterijoje, kasoje ir Varenuchos kabinete. Vasilijus Stepanovičius iš pradžių kažką atsakinėjo, atsakinėjo ir kasininkė, kažką į ragelius murmėjo kapeldineriai, o paskui jie išvis nustojo atsiliepinėti, nes nebuvo kas atsakyti į klausimus, kur Lichodejevas, Varenucha, Rimskis. Iš pradžių buvo bandoma išsisukti atšaunant:

„Lichodejevas namuose“, bet balsai rageliuose pareikšdavo, kad jie skambinę į namus ir ten jiems pasakę, kad Lichodejevas išvažiavęs į Varjetė.

Paskambino susijaudinusi dama, ėmė reikalauti Rimskio, jai buvo patarta skambinti jo žmonai, o ji verkdama atsakė, kad ji ir esanti žmona ir kad Rimskio niekur nėra. Prasidėjo kažkokia sumaištis. Valytoja jau spėjo visiems išplepėti, kad rytą, atėjusi į finansų direktoriaus kabinetą, rado duris iki galo atlapotas, lempas degančias, langą į sodą iškultą, krėslą parverstą ant grindų, o kabinete nebuvo nė gyvos dvasios.

Po dešimtos į Varjetė pulte įpuolė madam Rimskaja. Ji raudojo ir grąžė rankas.

Vasilijus Stepanovičius visai pasimetė ir neįstengė sugalvoti, ką čia jai patarus. O pusę vienuoliktos pasirodė milicija. Pirmas ir visiškai pagristas jos klausimas buvo:

— Kas čia pas jus dedasi, piliečiai? Kas nutiko?

Komanda atsitraukė, išstūmusi į priekį pabalusį ir sunerimusį Vasilijų Stepanovičių.

Teko pažvelgti tiesai į akis ir prisipažinti, kad visa Varjetė administracija — direktorius, finansų direktorius ir administratorius — pradingo be žinios, kad konferansjė po vakarykščio seanso išvežtas į psichiatrinę ligoninę ir kad, trumpai šnekant, vakarykštis seansas buvo tiesiog skandalingas. Raudančią madam Rimskaja milicininkai, šiek tiek apraminę, išsiuntė namo; labiausiai juos sudomino valytojos pasakojimas, kaip anksti rytą atrodė finansų direktoriaus kabinetas. Tarnautojams buvo liepta grįžti į savo vietas ir imtis darbo, o netrukus Varjetė patalpose pasirodė tardymo grupė, lydima smailaausio, raumeningo, pelenų spalvos šuns be galo protingomis akimis. Varjetė tarnautojai tuoj pat ėmė kuždėtis, kad tasai šuo — ne kas kitas, o įžymusis Būgnų Tūzas. Ir ten tikrai buvo jis. Šuns elgesys apstulbino visus.

Vos įbėgęs į finansų direktoriaus kabinetą, Būgnų Tūzas iššiepė baisias geltonas iltis ir suurzgė, paskui atsigulė ant pilvo ir nušliaužė link išdaužto lango, o jo akyse kažkoks liūdesys buvo sumišęs su įsiūčiu.

Įveikęs baimę, jis ūmai stryktelėjo ant palangės ir, iškėlęs aukštyn smailą snukį, sustaugė paklaikusiu ir piktu balsu. Jis nenorėjo trauktis nuo lango, urzgė, krūpčiojo, veržėsi šokti žemyn.

Šuo buvo ištemptas iš kabineto ir paleistas vestibiulyje, o iš ten jis išbėgo per paradines duris į gatvę ir nuvedė sekusius paskui jį žmones prie taksomotorų stotelės. Čia jis pametė pėdas, kuriomis sekė. Tada Būgnų Tūzas buvo išgabentas.

Tardymo grupė įsikūrė Varenuchos kabinete, į kurį paeiliui ėmė kviestis tuos Varjetė tarnautojus, kurie buvo vakarykščio seanso liudininkai. Reikia pasakyti, kad tardytojams sulig kiekvienu žingsniu tekdavo įveikti nenumatytus sunkumus. Siūlelis nuolat trūkinėjo tarp pirštų.

Afišos buvo? Buvo. Tačiau naktį ant viršaus buvo užklijuotos naujos, ir dabar, nors pasiusk, nė vienos nebėr. Iš kur atsirado pats tasai magas? O kas jį žino. Tikriausiai su juo buvo sudaryta sutartis?

— Aš manau, — atsakinėjo susijaudinęs Vasilijus Stepanovičius.

— O jeigu buvo, tai sutartis turėjo pakliūti ir buhalterijon?

— Būtinai, — jaudindamasis atsakinėjo Vasilijus Stepanovičius.

— Tai kur ji?

— Nėra, — tarė buhalteris, vis labiau blykšdamas ir skėsčiodamas rankomis. Ir tikrai, nei buhalterijos segtuvuose, nei pas finansų direktorių, nei pas Lichodejevą, nei pas Varenuchą jokių sutarties pėdsakų nėra.

O kokia to mago pavardė? Vasilijus Stepanovičius nežino, jis vakarykščio seanso nematė. Kapeldineriai nežino, kasininkė paraukė, paraukė kaktą, pagalvojo, pagalvojo, galop tarė:

— Vo… Rodos, Volandas.

O gal ir ne Volandas? Gal ir ne Volandas. Gal Falandas.

Išaiškėjo, kad užsieniečių biuras nei apie Volandą, nei apie Falandą, nei apskritai apie jokį magą ničnieko nėra girdėjęs.