Meistras ir Margarita

Iš svečio pasakojimo Ivanas sužinojo, kaip įsimylėjėliai praleisdavo dieną. Atėjusi ji visų pirma pasirišdavo prijuostę ir siaurame prieangyje su kriaukle, kuria kažkodėl didžiavosi vargšas ligonis, užkurdavo žibalinę viryklę ant medinio stalo ir imdavo taisyti pusryčius, o paskui padengdavo ovalinį stalą pirmajame kambaryje. Kai pliaupdavo gegužės liūtys ir pro pusaklius langus tarpuvartėn kliokdavo vandens srautai, grasindami užpilt i jų paskutinį prieglobstį, įsimylėjėliai kurdavo krosnį ir kepdavo joje bulves.

Bulvės garuodavo, juodos lupenos tepdavo rankas. Rūsyje skambėdavo juokas, po lietaus nuo sodo medžių krisdavo žemėn palaužtos šakelės, baltos kekės.

Kai baigėsi audros ir atėjo alsi vasara, vazoje sušvito ilgai lauktos ir abiejų mėgstamos rožės. Žmogus, pasivadinęs meistru, karštligiškai rašė savo romaną, ir šis romanas pasiglemžė ir nepažįstamąją.

— Tiesa, retsykiais aš imdavau pavyduliauti jos jam, — kuždėjo Ivanui atėjęs iš mėnesienos nušviesto balkono naktinis svečias.

Panėrusi į plaukus plonus pirštus su smailiais nudildytais nagais, ji vis skaitydavo jo rašinį, o perskaičiusi siūdavo štai šitą kepuraitę. Kartais ji tupėdavo palei žemutines lentynas arba pasilipdavo ant kėdės, siekdama viršutinių, ir skudurėliu šluostydavo šimtus dulkėtų knygų nugarėlių. Ji pranašavo šlovę, skatino jį ir kaip tik tada pradėjo vadinti meistru. Ji nekantraudama laukė tų jau pažadėtų paskutiniųjų žodžių apie Judėjos prokuratorių, garsiai prodainiu kartodavo atskiras patikusias frazes ir sakydavo, kad šis romanas yra jos gyvenimas.

Romanas buvo baigtas rugpjūčio mėnesį, atiduotas kažkokiai nepažįstamai mašininkei, ir toji perspausdino jį penkiais egzemplioriais. Pagaliau stojo valanda, kai teko palikti slaptąjį prieglobstį ir išeit i į gyvenimą.

— Ir aš išėjau į gyvenimą su romanu rankose, ir tada mano gyvenimas baigėsi, — sušnibždėjo meistras ir nusvarino galvą, ir ilgai lingavo liūdnoji juoda kepuraitė su geltona raide „M“.

Jis ėmė toliau pasakoti, bet jau nebe taip rišliai. Galima buvo suprasti tik tiek, kad tuo metu Ivano svečias patyrė kažkokią katastrofą.

— Aš pirmąsyk patekau į literatūros pasaulį, bet dabar, kai viskas baigta ir mano pražūtis akivaizdi, su siaubu prisimenu jį! — iškilmingu balsu sušnibždėjo meistras ir iškėlė ranką.

— Taip, jis baisiai pribloškė mane, ak, kaip pribloškė!

— Kas? — vos girdimai paklausė Ivanas, bijodamas pertraukti susijaudinusį pasakotoją.

— Taigi redaktorius, aš juk sakau, redaktorius. Žodžiu, jis perskaitė. Ir žiūrėjo į mane taip, sakytum nuo skaudamo dant ies man būtų ištinęs žandas, suko akis į kampą ir net droviai kikeno. Klausimai, kuriuos jis davinėjo, man pasirodė pamišėliški. Nė žodžio netaręs apie romano esmę, jis kamantinėjo, kas aš toks, iš kur atsiradau, ar seniai rašau ir kodėl apie mane nieko nebuvo girdėti anksčiau, pagaliau, mano nuomone, net visai idiotiškai paklausė: kas mane sukurstė rašyti romaną tokia keista tema?

Galų gale jis man įsipyko, ir aš stačiai paklausiau, ar jis spausdins romaną, ar ne.

Tada jis subruzdo, ėmė kažką vapėti ir pareiškė, kad vienas šio klausimo spręsti negali, kad su mano kūriniu privalo susipažinti kiti redakcinės kolegijos nariai, būtent kritikai Latunskis ir Arimanas, ir literatas Mstislavas Lavrovičius. Jis paprašė užeiti po poros savaičių.

Atėjau po poros savaičių, ir mane priėmė kažkokia mergužėlė žvairom nuo amžino melavimo akim.

— Lapšionikova, redakcijos sekretorė, — šyptelėjęs tarė Ivanas, puikiai pažįstąs pasaulį, kurį taip tūžmingai vaizdavo jo svečias.

— Gali būti, — atšovė tasai, — taigi ji man grąžino romaną, jau gerokai apšiurusį ir sumaigytą. Stengdamasi nežiūrėti į akis, Lapšionikova pranešė, kad redakcija yra apsirūpinusi rankraščiais dviem metams į priekį, tad klausimas dėl mano romano spausdinimo, kaip ji pasakė, „atkrinta“.

— Kas po to, ką aš prisimenu, — murmėjo meistras, trindamas smilkinį. — Na, nubirusius raudonus žiedlapius ant titulinio puslapio ir dar savo draugės akis. Taip, tas akis aš prisimenu.

Ivano svečio pasakojimas darėsi vis painesnis, vis dažniau jis kažką nutylėdavo. Jis šnekėjo apie įstrižą lietų ir neviltį, prasismelkusią į jų prieglobstį, apie tai, kad buvo dar kažkur nuėjęs. Pašnibždom šūkčiojo, kad nekalt ina jos, raginusios jį grumtis, nėmaž nekaltina, ne!

Ivanas išgirdo, kaip vėliau nutiko kažkas netikėta ir keista. Kartą herojus atvertė laikraštį ir išvydo jame krit iko Arimano straipsnį, kuris vadinosi „Priešo išpuolis“, o jame Arimanas perspėjo visus ir kiekvieną, kad jisai, tai yra mūsų herojus, mėgino prakišti į spaudą Jėzaus Kristaus apologiją.

— Atsimenu, atsimenu! — šūktelėjo Ivanas. — Tik užmiršau jūsų pavardę!

— Kartoju, palikime ramybėje mano pavardę, jos nebėra, — atsakė svečias. — Ne ji čia svarbi. Dar po dienos kitame laikraštyje pasirodė kitas, Mstislavo Lavrovičiaus pasirašytas, straipsnis, kuriame autorius siūlė įkrėsti, ir stipriai įkrėst i, tam šventųjų teplioriui ir visai pilotystei, kurią šis sumanęs prakišti (vėl tas prakeiktas žodis!) į spaudą.

Apstulbintas žodžio „pilotystė“, atsiverčiau trečią laikraštį. Jame buvo straipsniai:

vienas — Latunskio, o kitas — pasirašytas raidėmis „N. Z.“ Patikėkit, Arimano ir Lavrovičiaus kūriniai buvo vieni juokai, palyginti su Latunskio rašiniu. Užtenka pasakyti, kad Latunskio straipsnis vadinosi „Karingas sentikis“. Aš taip įnikau skaityti straipsnius apie save, kad nė nepastebėjau, kaip priešais mane išdygo jinai (buvau pamiršęs užrakinti duris) su šlapiu lietsargiu ir šlapiais laikraščiais rankose. Jos akys tvieskė ugnimi, šaltos rankos virpėjo. Iš pradžių ji puolė bučiuoti mane, paskui, ranka daužydama stalą, kimiu balsu pareiškė nunuodysianti Latunskį.

Ivanas nesmagiai krenkštelėjo, bet nieko nepasakė.

— Atėjo liūdnos rudens dienos, — kalbėjo toliau svečias, — siaubinga nesėkmė su tuo romanu tarsi išplėšė mano sielos dalį. Tiesą sakant, man nebeliko kas veikti, ir aš gyvenau nuo pasimatymo ligi pasimatymo. Ir štai tuo metu kažkas man atsitiko.

Velniaižin kas, nors Stravinskis tikriausiai seniai viską išsiaiškino. Užgulė mane liūdesys ir atsirado kažkokios nuojautos. Straipsniai, beje, nesiliovė. Pirmieji man kėlė juoką.

Tačiau juo daugiau jų pasirodydavo, juo labiau kito mano požiūris į juos. Dabar atėjo nuostabos stadija. Nors straipsnių tonas buvo rūstus ir savim pasitikintis, kiekvienoje šių straipsnių eilutėje galėjai jausti kažkokį neįtikėtiną apsimetinėjimą ir netikrumą. Man visą laiką atrodė — ir aš nepajėgiau tuo jausmu atsikratyti, — kad straipsnių autoriai kalba ne tai, ką norėtų pasakyti ir kad jie tūžta kaip tik dėl to. O paskui, įsivaizduokite, užėjo trečioji stadija — baimės. Ne, ne, supraskit teisingai, anaiptol ne tų straipsnių baimės, o baimės visai kitų, nei su jais, nei su romanu nesusijusių dalykų. Pavyzdžiui, aš pradėjau bijoti tamsos. Žodžiu, stojo psichinio susirgimo stadija. Man vaidenosi, ypač kai imdavau migti, kad kažkoks itin lankstus ir šiltas aštuonkojis tiesia savo čiuptuvus stačiai link mano širdies. Turėjau miegoti prie šviesos.

Mano mylimoji labai pasikeitė (apie aštuonkojį jai, aišku, nepasakojau. Tačiau ji matė, kad man darosi negeri dalykai), sulyso ir išblyško, nustojo juoktis ir vis prašė atleisti už tai, kad patarė man paskelbti romano ištrauką. Ji įkalbinėjo mane viską mest i ir važiuoti į pietus prie Juodosios jūros, išleidžiant visus likusius iš šimto tūkstančių pinigus.

Ji įkalbinėjo primygtinai, o aš nenorėjau ginčytis (nuojauta sakė, kad važiuoti prie Juodosios jūros neteks) ir žadėjau leistis į kelionę artimiausiomis dienomis. Tačiau ji pasisiūlė pati nupirkti man bilietą. Tada išsiėmiau visus savo pinigus, maždaug dešimt tūkstančių rublių, ir atidaviau jai.

— Kodėl tiek daug? — nustebo jinai.

Aš kažką pralemenau, pasakiau, kad bijau vagių ir prašau pasaugoti pinigus ligi kelionės. Ji paėmė juos, įsidėjo į rankinuką, puolė mane bučiuoti ir kalbėti, kad jai lengviau būtų numirti, negu palikti mane vieną, tokį prislėgtą, tačiau ji privalanti paklusti būtinybei, jos laukią namiškiai, ji ateisianti rytoj. Ji maldavo mane nieko nebijoti.